kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > Romantizmas ir realizmas

Mickevičius


Adomas Mickevičius (Adam Mickiewicz, 1798–1855) – iškiliausias XIX a. Lietuvos poetas, lenkų literatūros klasikas, reikšminga Europos Romantizmo figūra.
Gimė Naugarduke (dab. vakarų Baltarusija, Gardino sritis), smulkiųjų bajorų šeimoje. Tėvas Mikalojus Mickevičius, Naugarduko advokatas, buvęs Tado Kosciuškos sukilimo dalyvis, namuose palaikė Vyriausiojo vado kultą, senosios Respublikos patriotinę dvasią.
1807–1815 m. Adomas Mickevičius mokėsi Naugarduko apskritinėje mokykloje, vadovaujamoje vienuolių dominikonų, ją baigęs įstojo į Vilniaus universitetą – iš pradžių į Fizikos ir matematikos, vėliau perėjo į Literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Universitete susitiko bičiulių ir bendraminčių iš istorinės Lietuvos bajorų šeimų (Tomas Zanas (1796–1855), Jonas Čečiotas (1796–1847), Juozapas Ježovskis (1798–1855), Pranciškus Malevskis (1799–1870), Anupras Petraškevičius (1794–1863)). 1817 m. rudenį šie studentai įkūrė Filomatų, „mokslo bičiulių“, draugiją, kurioje siekė intelektualinio bei moralinio tobulėjimo, vėliau svarbi tapo ir patriotinė veikla. Draugija studentams buvo savitos kūrybinės dirbtuvės, kuriose trys jos poetai – Mickevičius, Zanas ir Čečiotas – skaitydavo eiles, vykdavo poetų turnyrai. Filomatų kūryboje iš pradžių dominavo Apšvietos literatūriniai orientyrai. Ypač populiari buvo Voltero (Voltaire, 1694–1778) kūryba: Mickevičius sukūrė ir filomatų susirinkimuose skaitė jo poemų perdirbinius „Mieško, Naugarduko kunigaikštis“, „Ponia Anelė“. 1818 m. debiutavo Vilniaus spaudoje meistrišku klasicistinės stilistikos eilėraščiu „Miesto žiema“. Tačiau į filomatų akiratį pateko ir Romantizmo judėjimą skirtingose šalyse įžiebę autoriai – Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacques Rousseau), Johanas Volfgangas Gėtė (Johann Wolfgang von Goethe), Frydrichas Šileris (Friedrich Schiller), Džordžas Baironas (George Byron). Ryškėjančią naują Mickevičiaus kūrybos linkmę žymėjo 1819 m. žiemą Vilniaus spaudoje paskelbta stilizuota sakmė „Živilė“, išspausdinta anonimiškai, kaip senų kronikų ištrauka. Jos siužetą vėliau Mickevičius perkūrė poemoje
Gražina, o šį pasakojimą apie „garbingą karienę“ pastebėjo ir į savo pirmąją Lietuvos istoriją 1822 m. įtraukė buvęs Mickevičiaus bendrakursis Simonas Daukantas.
1819 m. baigęs studijas, Mickevičius buvo paskirtas mokytoju į Kauno apskritinę mokyklą. Vedė lotynų literatūros, lenkų retorikos, istorijos ir teisės pamokas. Pradėjo rašyti romantinės stilistikos ir žanrų eiles – jos sudarė 1822 m. Vilniuje išleistą debiutinį rinkinį
Poezija (I t.) Pagrindinė jo dalis – ciklas „Baladės ir romansai“ – laikomas Romantizmo epochos pradžia Lenkijos ir Lietuvos literatūrose. Mickevičius šiame cikle perkūrė viduramžių žanrines formas – epinę-draminę baladę ir lyrinį romansą. Baladė buvo patraukli romantikams dėl savo formos laisvumo, stebuklinio prado, liaudiškos poetikos panaudojimo galimybių (balades yra rašę Frydrichas Šileris, Johanas Volfgangas Gėtė, Aleksandras Puškinas, Maironis). Pagrindinė poetinio ciklo tema – nematomos, paslaptingos, grėsmingos pasaulio pusės apraiškos. Žmogus pasirodo daugeriopais, slaptais ryšiais susisaistęs su anapusybe, su kosminėmis (pasaulio tvarką palaikančiomis) gamtos galiomis. Gamta ir žmogus iškyla kaip vieno gyvybingo organizmo dalys. Nauja buvo ir tai, kad susidūrimai su antgamtine paslaptimi baladėse įkomponuoti į atpažįstamą, geografiškai konkretų istorinės Lietuvos peizažą, susieti su Lietuvos istorinėmis, kultūrinėmis detalėmis (pvz., „Svitezis“).
Programinis ciklo eilėraštis „Romantika“ sukomponuotas kaip nedidelis draminis vaizdelis, kuriame iškyla pasaulio pažinimo problema. Kelių veikėjų dialogais atskleidžiama Romantizmo epochai būdinga skirtingų pasaulėvaizdžių sandūra. Vienas jų – racionalistinis, švietėjiškas, pagrįstas moksliniu pažinimu, protu, dėsniais ir normomis. Kitas pasaulėvaizdis – romantinis, paremtas empatija ir vaizduote, jausmu ir tikėjimu, atviras anapusybės nuojautoms, religiniam patyrimui. Kaip alternatyva technologizuotam mokslininko žvilgsniui („stiklui“), iškeliama kita pasaulio pažinimo galimybė – tiesioginis „širdies žvilgsnis“ (emocinis susitapatinimas, intuityvi įžvalga, vaizduotė). Teorinis mokslininko mąstymas skirtas pasauliui tirti iš šalies, iš atstumo, o „širdies žvilgsnis“ padeda įsitraukti į tarpasmeninius ryšius su žmonėmis, juos suprasti ir su jais gyventi. Toks santykis atveria „gyvąją tiesą“ – tokią, kuri skatina suvokti žmogaus gyvenimo prasmę, žmogiškų ryšių paslaptį, patirti pasaulio šventumą.
Dėl cenzūros į rinkinį nepateko 1820 m. parašyta „Odė jaunystei“, kurią Mickevičius perskaitė viename filomatų susirinkime. Eilėraštyje su patosu aukštinama revoliucinė jaunystės energija – kūrybinė galia. Skelbiama ateinanti nauja laisvės epocha, apimanti visą žmoniją ir pasaulį (panašiai kaip Šilerio odėje „Džiaugsmui“). Kaip būdinga ankstyvojo Romantizmo literatūrai, emocingai išsakomas kūrybinis polėkis idealo link, įsipareigojimo jam vertė ir grožis, nors pats idealas – „dvasios pasaulis“ – lieka mįslingas, pridengtas bibline vaizdinija. Naujoji epocha – kūrybingo, todėl laisvo žmogaus epocha. Ši idėja aktuali ir XX a. modernizmo kultūroje.
Po metų, 1823-iaisiais, II
Poezijos tome Mickevičius paskelbė dramos Vėlinės II ir IV dalis bei poetinę apysaką Gražina. Apysakoje sukurtas Viduramžių Lietuvos moters karžygės, Naugarduko kunigaikštienės paveikslas. Vienas svarbiausių jo bruožų – Gražina veikia vadovaudamasi moraline intuicija, ne racionaliu išskaičiavimu, kitaip nei jos vyras kunigaikštis Liutauras. Gražina lenkų ir lietuvių kultūroms davė naują, poeto sukurtą moters vardą lietuviška šaknimi, įkvėpė moterims herojišką idealą, kuris, kaip būdinga Romantizmo epochai, buvo suprastas ir įgyvendintas tiesiogiai. Lietuvių grafaitė Emilija Pliaterytė, dalyvavusi 1831 m. sukilime, greičiausiai buvo paveikta ir Mickevičiaus literatūrinio vaizdinio. Pliaterytės, moters karžygės, legendą pats Mickevičius įtvirtino, po sukilimo parašęs jai skirtą eilėraštį „Pulkininko mirtis“, baigiamą tokiomis eilutėmis: „...tai buvo mergina, / Tai lietuvė, mergina karžygė, / Sukilėlių vadė – Emilija Pliater!“ Dar po dešimtmečio Emiliją Pliaterytę minėjo kaip naujos, „moterų išsilaisvinimo epochos“ pirmąjį ženklą.
Pagrindinė dramos
Vėlinės tema – gyvųjų ir mirusiųjų, regimojo ir neregimojo pasaulių, žmogaus išorinės ir vidinės dvasinės egzistencijos santykiai. II dalyje imituojamos archajiškos Vėlinių apeigos: burtininko iškviestos vėlės liudija „gyvąsias tiesas“, susijusias su pagrindiniais žmogaus egzistencijos klausimais – kančios ir kaltės, žmogiškų ryšių ir gyvenimo vertės. Savitai parafrazuojami Evangelijos, Antikos mitologijos motyvai. IV dalyje sukurtas pirmasis Lietuvos literatūroje romantinio individo paveikslas, artimas Gėtės romano Jaunojo Verterio kančios veikėjui. Tai individualistas, pasinėręs į savo jausmų pasaulį, skausmingai išgyvenantis atotrūkį tarp aukštų sielos polėkių ir tikrovės, neišsprendžiamą žmogaus likimo, kančios paslaptį.
Vėlinėmis Mickevičius siekė sukurti naują dramos formą, pasižyminčią realistinės ir simbolistinės poetikos jungtimis, fragmentiškumu. Tokia forma leidžia apčiuopti tai, ko žmogaus pasaulyje neįmanoma išsakyti tiesiogiai. Mickevičius, ne kartą iš pagrindų abejojęs savo kūrybos prasmingumu, Vėlines laikė geriausiu, bent „labiausiai vertu skaityti“ savo kūriniu.
1823 m. Lietuvoje prasidėjo Rusijos valdžios vykdomi jaunimo slaptųjų organizacijų išaiškinimo ir teismo procesai. Rudenį buvo suimti filomatai, tarp jų ir Adomas Mickevičius, persekioti moksleiviai iš Kėdainių, Kražių mokyklų. Šių įvykių patirtimi Mickevičius vėliau pasirėmė kurdamas
Vėlinių III dalies siužetą. Nuosprendis poetui, palyginti su kitais, buvo gana švelnus – tremtis į Rusiją. Per šį procesą buvo išblaškyta aktyvi, kūrybinga istorinės Lietuvos jaunuomenės karta. Mickevičius iš Lietuvos išvyko 1824 m. spalio 25 d. – kaip pasirodys, visam laikui. Iš pradžių nukeliavo į imperijos sostinę, kartu su Malevskiu ir Ježovskiu gavo paskyrimą į Odesos licėjų. Neradęs tarnybos Odesoje pragyveno keletą mėnesių, aplankė Krymą. Su šia kelione, egzotiško krašto, jo kultūros patirtimi, keliautojo, piligrimo nuotaikomis susijęs Mickevičiaus ciklas „Krymo sonetai“, paskelbtas 1826 m. Maskvoje publikuotame rinkinyje Sonetai.
Ciklas pradedamas sonetu „Akermano stepės“, įvedančiu į naują gamtos vaizdavimą. Tai Romantizmo epochoje susiformavusi peizažo kaip subjekto vidinių būsenų atitikmens poetika (būdinga, pvz., anglų romantikams, ypač Viljamui Vordsvortui (William Wordsworth)). Jutimiškai konkretūs, tikroviški vaizdiniai kuriami taupiomis, bet taikliomis detalėmis. Kartu jie atveria tiesiogiai neišsakomą potekstę, egzistencinius eilėraščio motyvus: gyvenimas kaip kelionė ar klaidžiojimas, tikrų orientyrų, suvaldančių kelionės atsitiktinumą, ieškojimas, dvasinio centro (namų, tėvynės) ilgesys ir atmintis, gyvenimo ribos ir už jos plytinčios nežinomybės pojūtis, tos ribos peržengimo būtinybė, atsigręžimas atgal prieš lemtingą žingsnį. Griežta klasikine soneto forma atskleidžiamas išorinio ir vidinio, žmogaus sąmonės peizažo susipynimas – nauja Mickevičiaus poetinės meistrystės išraiška.
Nuo 1825 m. pabaigos Mickevičius apsistojo Maskvoje, įsitraukė į rusų aristokratinio, kūrybinio elito gyvenimą, tapo laukiamu svečiu žymiausiuose Maskvos salonuose. Ypač išgarsėjo kaip neprilygstamas improvizatorius (kuriantis eiles lenkų kalba ar prozą prancūzų kalba spontaniškai, pagal duotą temą, lydimą muzikinio akompanimento). Susipažino ir bendravo su poetu Aleksandru Puškinu. Mickevičiaus kūryba tuo metu pradėta versti į rusų ir vokiečių kalbas, poeto šlovė ėmė sklisti Europoje.
Tremtyje išryškėjo naujos Mickevičiaus kūrybos tendencijos – siekis literatūrine kūryba tiesiogiai veikti skaitytojų politines nuotaikas (poema
Konradas Valenrodas, Peterburgas, 1828). Poemoje Konradas Valenrodas pasinaudota istorinės kaukės poetika – jos siužetas paremtas Viduramžių Lietuvos kovų su kryžiuočiais realijomis, o iš tiesų keliama aktuali, į dabartį nukreipta slaptai ruošiamo maišto prieš politinę priespaudą idėja. Ją poetas traktavo romantinio mesianizmo dvasia kaip teisingą kovą ne tik prieš imperijos agresiją, bet ir metafizinį blogį, kurį galima įveikti ir neteisėtais būdais. Amžininkai šioje poemoje įžvelgė sukilimo prieš Rusijos imperiją moralinę motyvaciją.
Palankiai susiklosčius aplinkybėms, Mickevičius 1829 m. vasarą galėjo palikti Rusiją. Laivu pasiekė Vokietiją, Veimare aplankė Šilerio kapą, susitiko su Gėte. Toliau keliavo į Šveicariją, Italiją. Romoje apsistojo ilgiau, tyrinėjo senovės paminklus – antikinės ir krikščioniškosios kultūros pėdsakus. Aplankė Neapolį, Siciliją, didelį įspūdį padarė Pompėja. Poeto likimą nauja vaga pakreipė 1830 m. lapkritį prasidėjęs sukilimas Lenkijoje, vėliau Lietuvoje. Pats ketino prie kovotojų prisijungti, tačiau kažkodėl delsė, galiausiai su padirbtu pasu iškeliavo į Lenkiją. Ten praleido kelis mėnesius, bet sukilimui akivaizdžiai pralaimint kovos lauko taip ir nepasiekė. Dėl to buvo dalies amžininkų smerkiamas. Šis metas laikomas nauju Mickevičiaus biografijos etapu, kuriame jis prisiėmė tautinio poeto vaidmenį – savo kūryba palaikyti istorijoje nukentėjusios lenkų tautos dvasią, savo raštais tarnauti tautai, atverti jai naują, moralinę-religinę misiją Europoje – „skleisti patriotizmo evangeliją“.
1832 m. atvyko į Drezdeną ir per trumpą laiką sukūrė
Vėlinių III dalį, kurioje siekiama įprasminti žmogaus ir tautos istorijoje patiriamą kančią – kaip atpirkimą, dalyvaujant Dievo numatytame žmonijos išganymo plane. Konkretus istorinis-politinis siužeto lygmuo glaudžiai susipynęs su religiniu-metafiziniu: vaizduojama, kaip Rusijos valdžios vykdytose Vilniaus studentų represijose dalyvauja kosminės gėrio ir blogio jėgos. Tais pačiais metais apsistojo Paryžiuje, parašė ir išleido Lenkų tautos ir piligrimystės knygas – evangeliniu stiliumi sukurtą „patriotinį katekizmą“, skirtą Lenkijos ir Lietuvos emigrantams, užplūdusiems Europą. Knygose keliamas buvusios Lenkijos–Lietuvos Respublikos pavyzdys kaip galimas būsimos Europos tautų konfederacijos provaizdis. Šio laikotarpio lyrikoje vis labiau ryškėjo religinės temos, vėl iškilusi proto ir tikėjimo dilema, puikybės ir nuolankumo etinė įtampa, ezoterinės minties atgarsiai. Įsitraukė į prancūzų ir vokiečių mistinę filosofiją, studijavo Liudviko Klaudijaus de Sen-Marteno (Claude de Saint-Martin, 1743–1803), Jakobo Biomės (Jacob Böhme, 1575–1624) veikalus. 1833 m. ėmėsi poemos Ponas Tadas, kurią pabaigė per beveik vienerius metus (išėjo 1834 Paryžiuje).
Ponas Tadas – poema, tapusi lenkų tautiniu epu, turėjusi didelį poveikį lietuvių Romantizmo literatūrinei vaizduotei ir XIX a. lietuvių tautinei savimonei. Jos veiksmas vyksta 1812 m. Napoleono karo su Rusija išvakarėse buvusios LDK teritorijoje, šiaurės Gudijoje, turtingo bajoro dvare. Poema meniškai įamžino Respublikos ir konkrečiai LDK bajoriškosios kultūros realijas, papročius, daiktus, žmonių tipus, jų gyvenimo būdą, pasaulėjautą, kalbą. Šis pasaulis vaizduojamas kaip gyvybingas, jaukus, palankus ir pakankamas žmogui, nors nėra uždaras nuo istorinių epochos įvykių, jis atsidūręs ant esminių permainų slenksčio. Senojo pasaulio keitimasis į naują – viena iš pagrindinių poemos temų. Šis pokytis paveikia ir bendruomenę (bajorų kova nuo privataus kivirčo iki išsivaduojamosios tautinės kovos), ir asmenį, jo atskirą gyvenimą (pagrindinio veikėjo Jackaus Soplicos istorija nuo puikybės kupino šaunaus šlėktos iki konspiratoriaus, siekiančio išpirkti kaltę dėl padaryto nusikaltimo). Poema yra ir vienas pirmųjų „prarasto laiko ieškojimo“ temos kūrinių – praeities, paliktos tėvynės pasaulis, jo patirtis sugrįžta atmintyje ir vaizduotėje, meninė išraiška jam teikia tvarumo.
Po didžiulio kūrybinio pakilimo rašant
Vėlinių III dalį ir Poną Tadą poetas patyrė kūrybinį atoslūgį. Tuo laikotarpiu parašė vieną paskutinių didesnių savo kūrinių – ciklą „Nuomonės ir pastabos“ (1834–1835), kuriame glaustu aforistiniu stiliumi perteikiamos studijuotų mistinių filosofų įkvėptos mintys. Vis didesnę reikšmę teikė ne žodžiui, o veiksmui.
1834 m. Mickevičius vedė Celiną Šimanovską, dar Maskvoje pažintos Europos muzikinio pasaulio įžymybės lenkų pianistės Marijos Šimanovskos dukterį. Su ja sulaukė šešių vaikų (dviejų dukterų Marijos ir Elenos bei keturių sūnų: Vladislovo, Aleksandro, Jono, Juozapo). Šeimyninį gyvenimą apsunkino po poros metų prasidėjusi žmonos psichinė liga. Siekdamas užsitikrinti nuolatines šeimos pajamas ir stabilesnį gyvenimą, 1839–1840 m. Mickevičius dėstė romėnų literatūrą Lozanos universitete Šveicarijoje. Čia parašė keletą nedidelių eilėraščių, kurie literatūros istorijoje vadinami Lozanos lyrika – tai iš esmės paskutiniai Mickevičiaus poetiniai kūriniai, šedevrai, savotiškas atsisveikinimas su poezija („Virš didžių, skaidrių vandenų“, „Pasruvo ašaros“, „Suverpti meilę“ ir kt.).
1840 m. Mickevičius atsisakė dėstytojo vietos Lozanoje ir išvyko į Paryžių, kur tapo neseniai
Collège de France įkurtos slavų literatūros katedros profesoriumi, dėstė slavų literatūros kursą. Atskira paskaita aptarė lietuvių mitologiją, daug dėmesio skyrė lietuvių senosios tikybos religinei vaizduotei, jos ryšiui su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politika ir kultūra. Tuo metu Mickevičius susipažino ir su Andriumi Tovianskiu, iš Lietuvos atvykusiu dvarininku, kuris 1841 m. Paryžiuje sutelkė religinę sektą, pavadintą „Dievo reikalu“. Mickevičius kartu su nemaža Lenkijos ir Lietuvos emigrantų dalimi tapo tovianizmo šalininku. Šis religinis sambūris atliepė dalyvių poreikį savarankiškai kurtis religinį gyvenimą, puoselėti savo tikėjimą, nesusaisant jo su bažnyčia. Ypač svarbu atrodė religiniais įsitikinimais nuosekliai grįsti visuomeninę ir politinę veiklą. Dėl sektos mokymo propagavimo ir Prancūzijos valdžiai nepriimtinų politinių pažiūrų skelbimo 1844 m. Mickevičius buvo atleistas iš slavų literatūros profesoriaus pareigų. 1847 m. nutraukė ryšius su „Dievo reikalu“, dalyvavo politiniuose „Tautų pavasario“ įvykiuose Italijoje, Paryžiaus lenkų emigracijos politinėje ir visuomeninėje veikloje.
1855 m. mirus žmonai ir netrukus prasidėjus Krymo karui – Rusijos ir Turkijos konfliktui – Mickevičius išvyko į Konstantinopolį (dab. Stambulas) organizuoti Lenkų legiono kovos prieš Rusijos imperiją. Tų pačių metų lapkričio pabaigoje mirė, greičiausiai užsikrėtęs cholera. Buvo palaidotas Paryžiuje, 1890 m. jo palaikai perkelti į Krokuvą, Vavelio katedros kriptą šalia Lenkijos ir Lietuvos valdovų kapų.
Mickevičiaus kūryba paliko gilų pėdsaką lietuvių kultūros ir literatūros istorijoje. Ji sutelkė ir formavo XIX a. skirtingomis kalbomis kalbančių Lietuvos žmonių – lietuvių, lenkų, gudų – lietuviškąjį patriotizmą, susiejo jį su Lietuvos istorine atmintimi ir su vieta, gimtine. XIX a. „tėvynė Lietuva“ buvo suvokiama remiantis Mickevičiaus literatūros kūriniais. Mickevičiaus kūryba veikė Antaną Baranauską, Simoną Daukantą, Maironį, Šatrijos Raganą. Mickevičiaus kūryba, ypač poema
Ponas Tadas, sukūrė įtaigų Lietuvos mitą, skirtingai veikusį Lietuvos ir Lenkijos kultūrose.
Poema
Konradas Valenrodas XIX a. pabaigoje buvo skaitoma kaip lietuvių tautinio atgimimo „vadovėlis“ (ypač dalis „Vaidilos sakmė“, išversta Vinco Kudirkos). 1948 m. visą poemą į lietuvių kalbą išvertė Vincas Mykolaitis-Putinas – pokario kontekste ji tapo lietuvių patriotizmą ir slaptą kovą su priešu skatinančiu tekstu.
1984 m. Vilniuje, skvere prie Šv. Onos bažnyčios Mickevičiui buvo pastatytas paminklas (skulpt. Gediminas Jokūbonis). Šis paminklas tapo lietuvių kovos už laisvę simboliu: 1987 m. rugpjūčio 23 d. prie jo įvyko mitingas, kuriame pirmąkart viešai sovietinėje Lietuvoje pasmerktas Molotovo–Ribentropo paktas, jo slaptieji dokumentai. Šis mitingas buvo pirmoji politinė lietuvių demonstracija, pažymėjusi Lietuvos Atgimimo – išsilaisvinimo iš Sovietų Sąjungos – pradžią.
1990 m. Lietuvos valstybiniame akademiniame teatre režisierius Jonas Vaitkus pastatė dramą
Vėlinės, spektaklyje dramos siužetą jis susiejo su XX a. tragiška Lietuvos istorine patirtimi, kuri Atgimimo metais iškilo į viešumą ir buvo prikausčiusi visuomenės dėmesį (okupacija, tremtys, rezistencija).
Po poros dešimtmečių Mickevičiaus vėlyvosios biografijos motyvais Marius Ivaškevičius parašė satyrinę parodijų dramą
Mistras, pastatytą 2010 m. Vilniaus mažajame teatre.
Vilniuje, Bernardinų gatvėje, name, kuriame 1822 m. gyveno poetas, dabar yra jo muziejus.

Brigita Speičytė

Adomas Mickevičius. Poezija.Viktorija Daujotytė. Važiuokim, nieks nešaukia.Eilėraščiai Adomo Mickevičiaus tema.Sigitas Geda. Aktualusis Adomas Mickevičius.Adomas Mickevičius. Laiškai, esė, proza.Arnoldas Piročkinas. Kaunas Mickevičiaus gyvenime ir kūryboje.Vytautas Skuodis. Vilniaus universiteto filomatai ir filaretai.Adomas Mickevičius. Vėlinės.Adomas Mickevičius. Poemos (Gražina, Ponas Tadas, Konradas Valenrodas).Viktorija Daujotytė. Kraštovaizdžio poetika.Algis Kalėda. Adomo Mickevičiaus Lietuva.Vytautas Kubilius. Adomas Mickevičius - poetas ir Lietuva.Vincas Mykolaitis-Putinas. Lietuviškoji Adomo Mickevičiaus kūrinių tematika.Česlovas Milošas. Silicianijos Didžiojoje Kunigaikštystėje.Brigita Speičytė. „Vilijos“ fenomenas.Vincas Maciūnas. Adomas Mickevičius lietuvių literatūroje.Adomas Mickevičius. Poezija II.Adomas Mickevičius.Adomo Mickevičiaus užrašytų lietuvių liaudies dainų autografas.KONRADO VALENRODO iliustracija, 1833 m.Adomo Mickevičiaus POEZIJOS II tomas, 1823. Atsiliepimas apie Kristijoną Donelaitį.Filaretai - A. Mickevičius, E. Odyniecas, J. Čečiotas, T. Zanas, I. Domeika.PONO TADO antraštinis lapas.Valentinas Vankovičius. Adomo Mickevičiaus portretas, 1827–1828 m.VĖLINIŲ iliustracija, 1833 m.Adomo Mickevičiaus paminklas Vilniuje. Skulptorius Gediminas Jokūbonis.A. Mickevičius. Akermano stepės. Putino vertimas.A. Mickevičius. Akermano stepės. S. Gedos vertimas.A. Mickevičius. Odė jaunystei.A. Mickevičius. Romantika.

Ar žinote, kad...